- žanyti
- מãnyti, -ija (-yja), -ijo (-yjo) FrnW žr. ženyti: 1. Žãnyti sūnų J, KŽ. Tupi žvirblis ant bažnyčios, jis gražiai čirškėjo, jis ketino dūkrą žanyt KlvD192. 2. refl. NdŽ, KŽ, FrnW Į delčią žãnyties neturia niekas Plšk. Jei nori žãnyties, tai žãnykiavos tujau Trk. Nėkad negirdėti, kad priš karūmenę būtų žãnijęs[is] Trš. Pirmiau seni i žãnijos, ne tokie jauni kaip dabar Klk. Dabar piningų nebreik, patinka – i žãnijas Vkš. Kam žãnijaus, kam žãnijaus – į tokį vargą įkritau! Žr. Beveik i visi su tais piršliais žãnijės Kl. Tvirtą širdį reik turėti, kad žãnytis reik pradėti JD1488. Tu senas diedelis, tu nori žãnytis JV492. Persekiotojai jo tiešysias ir žãnysias ŽCh310. Ta Jūrė ir Marė taip sako: tai ką, vaikinai, žanykitosi su mudviem A1885,330. ║ Kad negauni vaikį žãnyties, viena sau kirmauk JII126. ^ Ka duktė žãnijas – šiukšlė iš numų, ka sūnus – duonos riekė iš numų Slnt. 3. refl. Labai jauni žãnijas, greitai skiras Yl. Jug dabarčiuo gali kaip nori, teip gali žãnyties Sd. \ žanyti; apsižanyti; išsižanyti; prižanyti; susižanyti
Dictionary of the Lithuanian Language.